Rinkimų kampanijos finišas Vokietijoje – skaičiais ir istorijomis (antra dalis)
1.Taigi, socialinė žiniasklaida. Ar ji svarbi?
Klausimas čia – ar apskritai tokiu metu kažką lemia Vokietijos rinkimų kampanija ir ta viešai skelbiamų nuomonių visuma, kurią vadiname reputacija? Atsakymą pateikia leidinio „Politico“ cituojamas trijų dienų senumo „YouGov“ atliktas tyrimas. Lemia.
20 procentų potencialių rinkėjų nuspręs, už ką balsuos, paskutinėmis dienomis prieš rinkimus, remiantis „YouGov“ apklausa, atlikta Vokietijos spaudos agentūrai;
7 procentai teigė, kad apsispręs rinkimų dieną;
63 procentai rinkėjų teigė, kad informaciją gauna iš televizijos, laikraščių, radijo ir internetinių naujienų portalų;
27 procentai rinkėjų naudojasi tokiomis platformomis kaip Facebook, X, Instagram, TikTok ir YouTube rinkimų informacijai gauti;
40 procentų AFD rėmėjų pasikliauja socialiniais tinklais. Tas pats galioja Die Linke rėmėjams – tokių ten 43 procentai.
Kitaip tariant – penktadalis sako, kad neapsisprendė (iš kitų tyrimų žinome, kad populiariausia antro pasirinkimo partija yra žalieji – už juos balsuoti gali ir nusivylę CDU, ir SPD rėmėjai, ir BSW – už kurią balsuoti gali ir AFD, ir Die Linke remiantys žmonės).
Didžioji dalis jų informaciją gauna iš tradicinės žiniasklaidos, kurios dalį apžvelgėme pirmoje apžvalgos dalyje. Tačiau, kaip parodė Rumunijos ir JAV rinkimai, ne mažiau svarbu ir tai, kas vyksta socialinėje žiniasklaidoje. Be to, socialinės žiniasklaidos algoritmai nenaudoja agitacijos draudimų – agitacija TikToke vyko ir rinkimų dieną.
Į šį tyrimą pateko tekstiniai įrašai viešai prieinamuose socialiniuose tinkluose: X, Youtube, Instagram, Facebook (tik vieši puslapiai, ne asmeniniai profiliai), TikTok. Šiek tiek Linkedin ir šiek tiek kitų – spėčiau, kad apie 60 procentų viso socialinių tinklų sukurto politinio turinio. Tikslumo ar lyginimosi čia tikėtis nereikia, nes paklaida bus didelė (įtariu, kad TikTok populiari Die Linke pas mus nepelnytai nuvertinama). Tačiau imtis yra pakankamai didelė ir išsami, kad galėtume nuspėti tendencijas.
2. Kaip atrodo kampanijos finišas socialinėje žiniasklaidoje skaičiais?
O vargeli. Atrodo labai nemaloniai kiekvienam dėl Rusijos įtakos susirūpinusiam piliečiui.
Pirma – antiimigracinė ir prorusiška AFD visiškai dominuoja pagal paminėjimų skaičių ir stipriai pirmauja pagal pasiektą auditoriją.
Skaičiai pernelyg komentarų nereikalauja. Tradicinėje žiniasklaidoje AFD šiek tiek atsilieka nuo didžiųjų konkurentų, tačiau išsiskiria komunikacijos ryškumu. Čia konkurentai nestovi net arti. CDU dar kažkiek laikosi, SPD (valdantieji!) turi vos 14 procentų, o FDP su žaliaisiais – po kelis procentėlius.
O kaipgi lyderiai? Ar Alice Weidel čia tokia pat silpna, kaip ir profesionalioje žiniasklaidoje?
Čia vaizdas kiek geresnis. Pagal paminėjimų skaičių AFD matriarchė laikosi apylygiai su buvusiu BlackRock teisininku, o pagal pasiektą auditoriją ji krenta. Kokioje žiniasklaidoje? Štai.
Žodžiu, AFD turi krūvą aktyvių rėmėjų X tinkle, kurie ten kuria labai daug turinio vienetų (nenuostabu, kad Elonas taip mėgsta Alice). Tačiau X sklaida nėra tokia didelė kaip kitų platformų – ir pagal kontaktus Facebook ir Youtube pasiekia kur kas daugiau auditorijos. Facebook čia – vieši puslapiai, dažniausiai organizacijų ar žiniasklaidos priemonių – tai iš esmės žinių importas: iš tradicinės į socialinę žiniasklaidą.
Ar čia galima vesti paraleles su Trumpo kampanijos atveju? Ne. Trumpas dominavo ne tik Twitteryje. Realybės šou žvaigždė per abi sėkmingas rinkimų kampanijas visiškai valdė ir JAV naujienų žiniasklaidą. Tačiau Rumunijos Georgescu atvejis (apie kurį esu rašęs kiek anksčiau ir dėl kurio dabar labai pyksta JD Vance su Elonu Musku) buvo išoriškai panašus. Rumunijos socialinių tinklų žvaigždė, ignoruotas tradicinėje žiniasklaidoje, netikėtai spurtavo daug daugiau nei matė reitingai.
O kokios temos čia vyrauja? Ar tikrai migracija rūpi ir žmonėms? Ir dar kaip.
Taip, labai panašiai. Socialinėje žiniasklaidoje tekstai yra trumpesni, todėl atskirti naratyvus yra sudėtingiau (jų čia užfiksavome daug mažesnę dalį nei tradicinėje žiniasklaidoje). Tačiau tendencija absoliučiai ta pati. Trys didžiosios partijos irgi komunikuoja panašiai.
Čia geras palyginimas, kas svarbu kalbant apie partijas. Finaliniame kampanijos etape AFD – imigracijos temos lyderė, visa kita – rinkimų kampanijos paraštės. Pirmaujantiems CDU taip pat svarbiausia imigracijos politika, tačiau jie tai balansuoja su ekonomikos ir karo temomis.
Štai kaip tai atrodo vienu žvilgsniu. Kelia nerimą.
3. Kas gi su ta migracija? Apie ką jie čia kalba?
Mums, kuriems didžiausi imigrantai – kultūriškai artimi baltarusiai, o didžiausia kol kas jų keliama bėda – gana tingios pretenzijos į Vytį, gana sunku suprasti, kas gi darosi Vokietijoje (o taip pat – Austrijoje, Švedijoje, Danijoje ir kitur). Vokietijos ekonomika stoja, nedarbas kyla, Rusija stiprėja, Trumpas siautėja – apie ką jie ten tiek kalba?
Kalba daug ir plačiai. Man pasirodė, kad Vokietijoje, kuri ilgai laikėsi Angelos Merkel reklamuotos „Willkommenskultur“, ilgą laiką atvirai reikšti neigiamą nuomonę apie migrantus buvo nepriimtina ir per šiuos rinkimus šis tabu pasibaigė. Sąjungos lyderis Friedrichas Merzas, gindamas savo sprendimą pasiremti AFD balsais Bundestage griežtinant migracijos politiką, sakė, kad tai yra paskutiniai rinkimai, kuriuos gali laimėti tradicinės partijos, jei jie neatkreips dėmesio į šią žmonėms rūpimą problemą.
Istorijos varijuoja nuo CDU ir AFD balsavimo Bundestage iki nusikaltimų (daug nusikaltimų), kuriuos įvykdė imigrantai. Yra ir normalių temų (Magdeburgo žudynes išgyvenę žmonės vis dar bijo išeiti į gatves), ir AFD ar BSW provokacijų bei atsargios ksenofobijos (vis dėlto, lyginant su JAV, kalbos tonas net pas didžiausius provokatorius daug atsargesnis).
Tačiau šios temos netrukus pereina į ekonomiką. Daug imigrantų bedarbiai, o krentant ekonomikai bedarbystė spaudžia ir pačius vokiečius. Didelė pastarųjų kelių dienų tema – įtempti socialinės rūpybos sistemos finansai. Apgyvendinus imigrantus ne tik auga būsto kainos, bet jo paprasčiausiai statoma per mažai. Adleris atrado dešimtis, šimtus tokių istorijų tik per vasarį. Jei kur ir trūksta žodžio laisvės – tikrai neatrodo, kad tai būtų Vokietijoje. Bent per šiuos rinkimus.
4. Kiek išsigandę turėtume būti dėl rinkimų rezultatų?
Panikos kelti nereikėtų, bet nėra labai ramu. Jei manytume, kad neapsisprendusių yra dar penktadalis – ir jie kažkaip balsuos pagal žiniasklaidos balsų kiekį – „Politico“ reitingai stipriai nuvertina AFD (gal net 4 ar 5 procentais). AFD primetė migracijos temą, kuri dabar tapo svarbiausia visiems. Kita vertus, AFD neabejotinai turi lubas, kurios nėra labai aukštos. Iš kitos pusės, krentantys BSW reitingai AFD turėtų būti į naudą. Vienu metu šios rusus mylinčios ir migrantų nekenčiančios partijos turėjo 30 proc. paramą. Jei ta parama sugrįžtų ir abiems patekus į parlamentą taptų, tarkim, 25/5 – eitų kalba apie rimtą naujos vyriausybės įgaliojimų apribojimą. Tai – blogiausias scenarijus.
Galima galvoti ir kitaip – neturime visų duomenų (TikTok čia labai svarbi dėlionės dalis), AFD lubos yra daug žemesnės. Alice Weidel nėra labai pastebima tradicinėje žiniasklaidoje. Be to, dar yra Friedrichas Merzas, taip pat naujas veidas, pasisakantis už migracijos griežtinimą, tik be visokių radikalumų – ir jis yra pastebimiausias šalies politikas. Pagal mūsų duomenis, palyginus su kitais, CDU gali ir šiek tiek paaugti, bet rinkimus laimėti turėtų.
SPD laikosi prastai. Aktyvumas žiniasklaidoje ir socialinėje žiniasklaidoje niekaip nepaaiškina labai aukštų žaliųjų reitingų (nors atsakas iš dalies yra ryškus ir pastebimas jų lyderis Robertas Habeckas). Jei jau žalieji rinks 13-15 procentų, tai juos lenkiantys ir aiškią žinią (ekonomika – pirmiausia!) turintys FDP liberalai peržengti 5 proc. tikrai turėtų. Komunikacijos niekaip nepaaiškina Die Linke reitingų augimo (kurį rodo tik interneto paieškų tendencijos), bet gal atsakymas yra, kaip ir sako vokiečių žiniasklaida, TikTok, kurio video šiame tyrime mes dėl biudžeto apribojimų pasirinkome nestebėti?
Šitie reitingai ir spėjimai – tik nekaltas žaidimas. Bet suprasti, kas vyksta Vokietijoje, mes turime tiesiogiai. Trys dienos su Adleriu man padėjo malūnsparniu visai išsamiai apžiūrėti šalį, kurios politika iki šiol niekada rimtai nesidomėjau. Tikiuosi, tai davė naudos ir jums.
Bet bent bendrais bruožais suprasti, kas vyksta Vokietijoje, mes privalome visi.
