Rinkimų kampanijos finišas Vokietijoje – skaičiais ir istorijomis
1. Kas vyksta Vokietijoje ir kodėl mums tai svarbu?
Sekmadienį Vokietijoje vyks antri svarbiausi pasaulio rinkimai per paskutinius pusę metų. Rinkimų kampanijos tendencijos ir pasekmės apspręs, kaip gyvens pasaulis ir Lietuva artimiausius penkerius metus. Naujoji vyriausybė turės priimti ne tik Vokietiją, bet ir visą Europą paveiksiančius sprendimus dėl paramos Ukrainai, NATO bloko išlikimo (ar pakeitimo kita, europine organizacija), reakcijos į artėjančius JAV tarifus ir vienašalę politiką. Svarbūs ir ekonominiai klausimai – ar nauja vyriausybė sulaužys tabu ir stimuliuos ekonomiką skolintais pinigais bei kokia bus žaliosios energetikos ateitis.
Lietuvoje apie tai nenuilstamai rašo Fausta (pasekite ją, jei dar nesekėte; ta proga pasekite Audrių Guzaitį, kuris rašo puikias apžvalgas apie Kiniją). Svarbu ne tik kuri partija laimės. Beprecedentinio politikos persiskirstymo metu politinių programų ir deklaracijų žanras tampa vis mažiau svarbus – ką politikai darys gavę valdžią, lengviau nuspėti iš partijos vadovų ir rėmėjų pasisakymų ir nuotaikų, o ne iš formalių dokumentų. Repsense jau gerokai seniau sekė dezinformacijos tendencijas Vokietijoje, o paskutines kelias savaites pajungėme (su vietos partneriais) ir Adlerį, apdorojusį politinės sistemos stebėseną. Mūsų tyrimo tikslai buvo du:
Įvertinti rinkimų kampanijos finišo tiesiojoje dominuojančias partijas ir paspėlioti, kokie bus rinkimų rezultatai (JAV rinkimų tyrimai parodė ryšį tarp socialinių ir tradicinių medijų aktyvumo bei rinkėjų aktyvumo ir paskutinės minutės apsisprendimo, tuo pat metu, kai sociologai klydo);
Įvertinti rinkimų metu dominuojančias dideles temas ir atsikartojančius naratyvus; nors tyrimas yra apribotas skaitmenine žiniasklaida ir prieinamais socialiniais tinklais (nėra televizijos ir podcastų), tačiau čia apdorota beveik 400 000 straipsnių ir įrašų socialiniuose tinkluose.
2. Kas dalyvauja rinkimuose ir ką rodo tyrimai?
CDU/CSU „Sąjunga" ir jos lyderis, teisininkas ir verslininkas Friedrich Merz, pasukęs partiją iš „merkelizmo" centro kairės į centro dešinę;
AFD – antiimgracinė, rusofiliška, alt-right (ir kelis neonacius tarp savo narių) turinti partija, vadovaujama finansininkės Alice Weidel ir remiama Elono Musko bei JD Vance;
SDP – populiarumą prarandantys tradiciniai kanclerio Olafo Sholzo vedami socialdemokratai;
Žalieji – postmodernūs centro liberalai, vedami rašytojo (ir vicekanclerio) Roberto Habecko;
FDP – ekonominiai liberalai ir fiskaliniai konservatoriai ir jų lyderis, rezervo leitenantas bei Olafo Sholtzo vyriausybę sugriovęs Christianas Lindneris;
Die Linke – iš DDR komunistų kilę radikalūs kairieji, vadovaujami žurnalistės Ines Schwerdtner ir biologo Jan van Aken;
BSW (Sahra Wagenknecht Aljansas) – antiimgracinė kairiųjų populistų partija, vadovaujama „Die Linke" palikusios charizmatiškos (ir prorusiškos) Sahros Wagenknecht.
Čia – „Politico" reitingų apibendrinimas.
Source: Politico
Nuo metų pradžios pirmauja Sąjunga, o nuo jos pagarbiu atstumu atsilieka AFD, kurios reitingai nuo rinkimų kampanijos pradžios ženkliai pakilo. Nepopuliaraus Sholtzo SPD muša reitingų žemumas, rinkimų kampanija padėjo šiek tiek atsitiesti praėjusių rinkimų siurprizui – žaliesiems. Jei reitingai teisingi (dėl to visi dabar pergyvena), tai didžiausia drama vyksta lentelės apačioje. Atrodo, kad jaunimo reakcija į Trumpą ir AFD prikėlė beveik mirusią Die Linke partiją (ji laimėjo neseniai surengtus parodomuosius jaunimo balsavimus, žalieji liko antri). Tuo tarpu ryški Sahra praranda palaikymą, migrantų priešininkams telkiantis už AFD. FDP svyruoja ties 5 procentų riba. Rinkimų kampanijos drama apačioje daro įtaką ir būsimai koalicijai. Jei mažosios partijos nepatenka į parlamentą, realiausia tampa dviejų partijų – Sąjungos ir žaliųjų – koalicija. Jos laukia verslas, ji turėtų būti ryžtingesnė, ji turėtų būti palankiausias variantas ir Ukrainos bei gynybos klausimais (žalieji – entuziastingi rėmėjai; nors Merz apie paramą kalba atsargiau, tačiau meilės Rusijai jis tikrai neturi). Jei patenka daugiau partijų – prireiks trečio partnerio, kuriuo gali tapti skolintis nenorinti (ir visus dėl to užknisusi) FDP, tačiau greičiausiai tuomet bus sudaryta didžioji koalicija tarp Sąjungos, žaliųjų ir SDP, kuri bus daug lėtesnė.
3. Kaip atrodo rinkimų kampanijos finišas žiniasklaidoje skaičiais?
Vokietija – medijas intensyviai vartojanti šalis. Šalis, kurioje nepaisant populiarėjančių socialinių tinklų, tradicinė žiniasklaida vis dar išlaiko ir pasitikėjimą, ir auditoriją. Todėl ir informacijos kiekiai, ir rinkimų kampanijų pastangos ten gigantiškos.
Pamėginti suprantamai apibendrinti tokius kiekius informacijos, kad per valandą suprastume, kas vyksta – kaip tik užduotis pagal jėgas Repsense Adleriui. Pirmiausia šiek tiek taip senovinių kolegų mėgstamos kiekybinės informacijos: paminėjimų kiekio ir pasiektų kontaktų. Atrinkime pranešimus, kur partijos (ir/ar jų penki lyderiai) minimi kaip pagrindiniai kalbėtojai (mūsų terminologija – „veikėjai").
Ką rodo šie duomenys?
Rinkimų kampanija sukasi apie tris svarbiausias partijas, kurios išsiurbia visą deguonį iš komunikacijos lauko. Ypač dėmesio trūksta kairiesiems;
Pagal pasiektą auditoriją trijų svarbiausių partijų pozicijos išsilygina;
Tai bloga žinia valdantiesiems SDP. Jie, kaip ir visos valdančiosios partijos, rinkimų komunikacijoje turi įgimtą pranašumą – postus ir administracinį resursą, kuris gali pridėti 5-10 procentų prie paminėjimų skaičiaus. Vadinasi, realus jų komunikacijos intensyvumas – mažas (lyginant su Lietuvos 2024 metų rinkimais, konservatoriai masyviai dominavo prieš visus konkurentus).
Ką rodo šie skaičiai:
O va čia daug įdomesnis paveikslas. Žiniasklaidoje rinkimų kampanija sukasi aplink Sąjungos vadovą ir potencialiausią kandidatą Friedrichą Merzą, kuris dominuoja ir pagal svarbius paminėjimus, ir pagal pasiektą auditoriją;
Pagal paminėjimus (matyt, tos pačios administracinės pozicijos dėka) dabartinis kancleris Olaf Sholtz atrodo dar konkurencingas, tačiau pagal pasiektą auditoriją jis krenta gerokai žemiau;
SPD ieško naujų veidų – dešimtuke matome ir mums pažįstamą Ukrainos rėmėją, gynybos ministrą Boris Pistorius ir partijos ko-vadovą Larsą Klingbeil. Mažai abejotina, kad jei rinkimai pasibaigs taip, kaip rodo reitingai, p. Olafas partijai nevadovaus;
Aukščiau matėme, kad AFD paminėjimų yra labai daug, tačiau jų lyderė Alice Weidel yra tik ketvirta. Kiti partijos veidai turi visai mažai paminėjimų. Galime spėti, kad čia klasikinė politinės konsolidacijos situacija („Kas bijo Rolando Pakso?"). AFD kalba ne pati apie save. Kalba apie juos;
Įdomi trečia vieta – beveik neabejotinas Merz koalicijos partneris žaliasis Robert Habeck lenkia savo partijos rezultatą, o pagal pasiektą auditoriją yra visai šalia Friedrich Merz. Čia negali būti vien tik žiniasklaidos bitas – jis turi būti tikrai naujienas kuriantis charizmatiškas lyderis (panašiai Lietuvoje iki pat rinkimų finišo pavyko laikytis Kasčiūnui);
Sahra Wagenknecht yra aukščiau nei jos vardo partija, tas nenuostabu. Liūdniau – FDP vadovui Christianui Lindner ir Die Linke veidui Jan van Aken, kuriems į žiniasklaidą prasimušti nepavyksta. Visi šie politikai nebuvo pakviesti ir į nacionalinius debatus (Sahra net bandė dėl to teistis).
4. Ok, triukšmo kiekiai aiškūs, bet apie ką gi šie rinkimai? Kokios jų temos?
Čia, ponai, mūsų Adleris pradeda pasakoti istorijas. Galima, žinoma, pateikti kokį nors dažniausiai minimų žodžių debesį, tik nuo jo niekam aiškiau nepasidarys. Izoliavus visokį triukšmą, abejonių nekyla.
Grafikai labai aiškūs ir ciniški. Esminė Vokietijos rinkimų tema – nelegali migracija. Net stojanti ekonomika ir Rusijos grėsmė nė iš tolo neprilygsta diskusijoms apie tai, ką daryti su (ne)legaliais migrantais. Tokioje šviesoje šiek tiek kitaip atrodo ir istorinis CDU/CSU balsavimas su AFD parama – rinkimų lyderiai supranta, kad negali ignoruoti svarbiausios rinkėjus jaudinančios temos ir laimėti rinkimus. Jau nekalbant apie Ukrainą ir klimato kaitą (čia minimą kartu su energetika).
Taip, imigracija yra AFD arkliukas (ar juodas arkliukas). Jų paminėjimai – tiek pozicijos, tiek kritika ar neapykanta jiems - stipriai lenkia CDU/CSU ir SPD. O pagal auditoriją tai juos tiesiog triuškina (žinoma, TV ir radijas šiuos, labai konservatyviai skaičiuotus, duomenis amplifikuoja dešimteriopai);
Šiaip jau reitinguose atsiliekanti FDP ir Sahra Wagenknecht šioje temoje taip pat žaidžia pirmoje lygoje. Bet juos visus nustelbia AFD. Žalieji ir kairieji imigracijos tema nešneka ir tiek.
Tačiau žalieji labiausiai reiškiasi tradicinėje rinkimus laiminčioje temoje – ekonomikoje. Čia savo dėmesį sutelkę ir SPD, ir FDP liberalai. Ekonomika nėra AFD stiprybė, čia stebėtinai pasyvūs ir konservatoriai;
Kaip nekeista, Vokietijoje apie Ukrainą daugiausia rūpi kalbėti SPD. Ir dėl administracinės atsakomybės komentuoti JAV pasisakymus, ir dėl Boris Pistoriaus asmenybės. CDU antri, paramos priešai FDP treti, kiti stengiasi į temą pernelyg nesikišti. Va taip šiuo metu atrodo ta Vokietijos lyderystė;
Paramos Ukrainai tema dar sausį apskritai beveik nebuvo aptariama, tačiau Miunchene vykusi saugumo konferencija, JAV viceprezidento JD Vance pasisakymai ir kiti įvykiai (čia dar nepateko reakcija į paskutinįjį Trumpo pasisakymą) iškėlė Ukrainą į pirmas vietas.
O ar galima visą rinkimų kampanijos finišą žiniasklaidoje parodyti vienu vaizdu? Galima (skaičiuoti tik reikšmingi partijų ir jų narių paminėjimai).
Vertikali ašis – iš keliasdešimties kokybinių (konteksto, naratyvų, vaidmens, kokybės, žiniasklaidos reputacijos) susidedantis komunikacijos ryškumas;
Horizontali ašis – pasiekta auditorija;
Burbulų dydis – paminėjimų kiekis.
Ką mums sako šis išvestinis grafikas? Esu tokių prisižiūrėjęs daug – tiek versle, tiek politikoje, todėl pakomentuosiu ir šį grafiką, ir tai, ką jau žinome iš anksčiau.
Rinkimai sukasi apie AFD, kitos dvi vedančios partijos yra skirtingos jų alternatyvos, tarp kurių geriau atrodo CDU. Bet gana akivaizdu, kad didžiulė jų ryškumo dalis – neigiama. Be masinio puolimo Alice Weidel partija gyventų kažkur šalia žaliųjų. Ar tai veikia? Paklauskite Remigijaus Žemaitaičio (kurio partija prasidėjus puolimui pagal ryškumą buvo ten pat, tik stipriai atsiliko pagal auditoriją). Galite paklausti ir Donaldo Trumpo. Kita vertus – tokia taktika sukuria ir žemas rinkėjų lubas;
Rinkodaroje tai – „challengerio" pozicija. Tikrai nežinau, kiek realiai neapsisprendusių rinkėjų yra Vokietijoje, bet šie duomenys sako, kad jie visi bus išgramdyti iki dugno. Galimai dėl to nesiseka ir BSW, kuri mėgino atakuoti panašius rinkėjus šalies DDR praeitį vis dar menančiuose Vokietijos rytuose;
FDP ir žalieji kaunasi antroje lygoje. Labai keista, kad FDP reitingai tokie prasti; reikia leistis dar giliau ir pasižiūrėti, kas sudaro jų komunikacijos turinį (tuoj pasižiūrėsime).
Žiniasklaida nesidomi BSW ir Die Linke. BSW kažkiek radikalesni, bet Die Linke prieš pat pabaigą kyla.
5. Na gerai, čia daug apibendrintų skaičių. O kokios tikros istorijos vyrauja rinkimuose?
Adleris leidžia atsakyt ir į šį klausimą. Sugeneravus svarbiausių žiniasklaidos istorijų skaitmeninį DNR pažiūrėjome, kokios jos yra a) pagal partijas, b) pagal lyderius ir c) pagal naratyvus bei kaip jos plinta tradicinėse ir socialinėse medijose.
Atskirų istorijų daug. Debatai, reakcijos į įvykius, kompromatai (taip, jų irgi pilna; tarkim, Robertas Habeckas turėjo teisintis nenusirašęs savo mokslinio darbo). Visų jų čia nesurašysiu, bet pateiksiu kelias tam, kad būtų galima pajusti rinkimų spalvą.
Tarkim, anksčiau minėta FDP. Atsitiktinai pasirinktą vasario 14 dieną, pasak Adlerio, didžiausios 5 istorijos atrodė taip:
279 Political Dynamics in Germany: FDP Leader Christian Lindner's Influence,
Coalition Possibilities and Strategic Moves
99 Perception of FDP's Position on Bureaucracy Reduction
60 European Concerns Over US Involvement in Ukraine Peace Negotiations
46 Social media activity of FDP politicians and supporters regarding party events and demands
36 FDP polling percentage distribution and its meaning for coalition considerations
Pirma istorija – FDP rinkiminis siekis išvengti Juodai Žalios koalicijos tarp Merzo ir Habecko (ir fokusas į ekonomiką). Trečia ir penkta istorijos – ne žinutės nuo FDP, bet svarstymai apie FDP – įvairūs spėliojimai apie porinkiminę Vokietiją. Tačiau liberalai turėjo ir gerų naujienų. Antra populiariausia dienos žinutė: YouGov apklausa parodė, kad jie yra matomi kaip biurokratijos apribojimų verslui mažintojai. Peržiūrėjus kitas dienas matosi, kad FDP stengiasi labai aktyviai įsiterpti į įvairias temas, tačiau rimčiau pavyksta tik į ekonomikos ir debatus apie koaliciją. Nenuostabu, kad partijos pasirinktas šūkis „Pirmiausia – ekonomika".
O Ukrainos tema? Istorijų daug ir jos visos siejasi su ateinančiais rinkimais. Mums sunku įsivaizduoti, kiek stipriai proukrainietiškai Vokietijoje yra matomas Olafas Sholtzas ir Žaliųjų partija ir kiek stipriai prorusiškos jėgos spaudžia Friedrichą Merzą. Pakilus Die Linke reitingams, Olafas Sholtzas teoriškai galėtų išlikti kancleriu, sudaręs kairės koaliciją su BSW, Die Linke ir žaliaisiais. Tačiau per debatus su Merzu jis atmetė šį pasiūlymą, motyvavęs tai tuo, kad tos partijos „nori palikti Ukrainą vieną" ir jis todėl negalėtų su jomis dirbti.
Svarbiausia pastarųjų dienų tema – Trumpo inicijuotos derybos be Ukrainos, kurias santūriai arba agresyviai kritikuoja dauguma tradicinių partijų lyderių: ir emocinga žalioji Annalena Baerbock, ir sausas konservatorius Friedrichas Merzas. Tuo tarpu AFD triumfuoja, kartodama rusiškos propagandos klišes ir cituodama (kažkodėl) Dmitrijų Medvedevą, o BSW atrodo pasimetusi – paramos Ukrainai nutraukimas labai svarbi partijos įvaizdžio dalis. Bet ne mažiau svarbu yra antiamerikietiškumas ir JAV technologijų kompanijų kritika.
Prieš kelias dienas antiukrainietiška stovykla noriai dalinosi statistika, kuri teigia, kad iš 300 000 ukrainiečių pabėgėlių tik apie 27 procentai dirba, o likusieji naudojasi dosniomis piliečiams priklausančiomis pašalpomis (to paties tyrimo duomenimis Lietuvoje dirba daugiausiai – net 57 procentai – ukrainiečių pabėgėlių). Užvakar šią istoriją visai jautriai pratęsė nedidelių regioninių interneto portalų tinklas, sindikavęs platesnį interviu su į Kievą grįžusia ukrainiete Ana, kuri teigė, kad pašalpos Vokietijoje yra per didelės, o darbą susirasti sunku: „Jei vokiečiai pabėgtų į Ukrainą, mes irgi norėtume, kad jie per tris metus susirastų darbą".
O AFD rėmėjai porinkiminio Ukrainos finansavimo tema naudojasi sėdami paniką. Buvęs pirmas po okupacijos leistas sovietinis oficiozas laikraštis „Berliner Zeitung" (dabar visiškai logiškai valdomas buvusio Stasi agento Holger Friedrich) parašė pusiau objektyvų straipsnį apie tai, kad viena žaliųjų lyderių „Analena Baerbock prasitarė: milijardai Ukrainai po rinkimų". Nuoroda į tekstą ir raginimu nebalsuoti už Ukrainą remiančias partijas – Sąjungą, žaliuosius, FDP ir SPD – užvakar partijos plačiai dalinosi Twitteryje.
Paskutinių Donaldo Trumpo pareiškimų kontekste pabrėžtinai necharizmatiška AFD vadovė Alice Weidel kalbėdama apie Ukrainą skamba net santūriai. Ji, aišku, pasisako prieš vokiečių karių siuntimą saugoti fronto linijos (nes Rusija tam priešinsis, be to, vokiečių kariuomenė yra apgailėtinoje padėtyje), bet už JT pajėgų dislokavimą pasibaigus deryboms. Kiti jos partijos lyderiai tokiu diplomatiškumu nepasižymi. AFD partijos garbės pirmininkas Alexanderis Gaulandas paaiškino, kad karas vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, o ne tarp Vokietijos ir Rusijos: „Tai – ne mūsų karas".
6. Ką šie duomenys mums sako apie rinkimus? Ar iš jų galime nuspėti rinkimų rezultatus?
Ne, negalime. Tai antriniai duomenys, skirtingos nuomonės išsakytos finaliniu kampanijos etapu. Tačiau tai gali mums padėti interpretuoti reitingus. O sujungus su tikslesniais tyrimais (tarkim, kas svarbu neapsisprendusiems rinkėjams, kokiomis žiniasklaidos priemonėmis jie naudojasi, koks rinkimų aktyvumas) galime net interpretuoti ir kai kuriuos veiksmus bei jų poveikį.
Čia keli pastebėjimai:
Rinkimai yra ne tiek referendumas dėl valdančiosios koalicijos (kaip, tarkim, buvo Lietuvoje), kiek pasirinkimas tarp tradicinių partijų ir AFD. Tokia binarika yra į naudą AFD ir padeda aktyvuoti ir konsoliduoti jos rėmėjus (daugiau apie tai – socialinės žiniasklaidos apžvalgoje);
Tai į naudą ir Friedrichui Merzui, neabejotinai rinkimų žvaigždei, kuris, be kita ko, yra pakankamai šviežias veidas aukščiausiojo lygio politikoje;
Rinkimai turi esminę temą – imigraciją ir imigrantus. Visa kita – paraštės arba siejama su ta pačia tema;
Die Linke spurtavo pačiu metu. Jos reitingų augimas, populiarumas tarp jaunimo U18 rinkimuose padėjo atkreipti į juos dėmesį;
Ant patekimo į parlamentą balansuojanti FDP yra plačiai matoma jėga, turinti išskirtinę žinutę ekonomikos srityje. Tačiau ar jie bus pakankamai išskirtiniai, kad jų „nesuvalgytų" populiari Merzo Unija – sunku pasakyti. Partijos lyderis neatrodo stipriai;
Panaši ir BSW padėtis – jie turi stiprų veidą, susilpnėjusią žinutę, tačiau yra suspausti tarp kylančios Die Linke, Trumpo ir Musko šlovės spinduliuose besimaudančios AFD;
Sholtzas yra iš paskutiniųjų kovojantis pašautas elnias, kurį valgo ir kraštutiniai kairieji, ir „kancleriškai" atrodanti Merzo CDU, ir netikėtai stiprius reitingus demonstruojantys žalieji. Nesitikėjau, bet praleidus pusdienį su istorijomis man jo net šiek tiek pagailo.
Tačiau čia tik tradicinė žiniasklaida! O kaip atrodo kitų šalių rinkimuose tokie įtakingi socialiniai tinklai? Ar matosi Musko pėdsakas?
Labai geras klausimas. Ir ten mūsų laukia nelabai malonūs siurprizai, bet apie juos – rytoj.
